Politinė kultūra po 35 metų: nuėjome į vakarus ar į rytus?

Tokio pobūdžio pasisakymai, aišku, nedera aukščiausioje politikoje. Reikėtų išlaikyti politinę kultūrą, kuri, deja, Lietuvoje ir anksčiau nelabai žibėjo. Esu vakarietiškų nuostatų šalininkas: demokratijoje turime atskirti darbus nuo žmonių vertinimo. Tačiau tie pokyčiai ateina ir iš Vakarų pasaulio. Mes juk stebime Amerikos politinę kultūrą, kuri taip pat kelia didelių asociacijų. Šiaip sunku net įsivaizduoti, kad Amerikos, kuri anksčiau buvo Vakarų demokratijos, politinės etikos ir politinės kultūros lyderė, politikų retorika galėtų peraugti į tokius, sakyčiau, buitinio lygio pasisakymus. Tokio populizmo banga slenka ir per Vakarų Europą. Matome, kad dėl didžiųjų imigracijos problemų ir Vakarų Europos politinė kultūra taip pat šiek tiek radikalėja, šiurkštėja, keičiasi. Vis dažniau nuskamba aštresnių politikų pasisakymų. Matyt, dabar toks jau „banguotas“ laikotarpis, tikiuosi, kad po kurio laiko tiek Amerika, tiek Europa, tiek Lietuva grįš į įprastinį politinės kultūros lygį.

Ar tokį Lietuvos politikų retorikos pasikeitimą būtų galima aiškinti paaštrėjusia politine kova? Na, geopolitinė situacija šiuo metu yra tikrai labai paaštrėjusi. Visoms šalims, įskaitant ir Lietuvą, aktualūs ir migracijos klausimai. Yra ir daugiau rimtų problemų, kurios kelia didesnes įtampas politinėse diskusijose. Manau, kad geopolitinė aplinka tikrai prisideda prie prastėjančios politinės kultūros. Tikriausiai sunku išlaikyti pusiausvyrą ir kartais rasti tinkamus žodžius, kai mūsų auditorija reikalauja arba tikisi griežtesnių vertinimų. Manau, kad politiniai pasisakymai irgi priklauso nuo auditorijos, kuriai jie yra skirti. Jeigu šiandien pilietinė visuomenė labiau linksta į radikalesnius vertinimus, aštresnius pasakymus, tai ir politikai prie to prisitaiko. Taigi, čia nėra vien politikų kaltė: politinė kultūra formuojama iš abiejų pusių.

Noriu pasakyti, kad vieni iš tokių pokyčių yra juokingi, o kiti liūdni. Pradėsiu nuo liūdnų. Turbūt man pasisekė pagyventi tuo laiku, kada buvo tikra laisvė mintims ir žodžiams. Tai buvo tada, kai prasidėjo Sąjūdis, ir tas laikas tęsėsi maždaug iki 1992 metų. Tada spauda buvo laisva, nedraudė nieko: buvo galima šnekėti, kaip sakoma, ir į vieną, ir į kitą pusę. Ir nebijoti, kad kas nors dėl to pradės labai pykti, kad tave dėl to kažkas ims kritikuoti ar net bausti. Manau, kad tada nesukome nei į rytus, nei į vakarus, o tiesiog ėjome pirmyn. Ir tuo metu buvome nuėję į priekį toliau nei rytai ir vakarai. Tada galvojau: Dieve mano, kokia Lietuva bus laiminga, kai mes visi būsime tikrai laisvi! Ir saikingai naudosime tą laisvę.

Jau esu pasakojęs apie tai, kaip kartą su Algirdu Patacku ir Egidijumi Klumbiu važiavome troleibusu. Netoliese sėdėjo jaunuoliai, kurie važiuodami keikėsi. O A.Patackas staiga ėmė ir paklausė jų: tai ką, jūs ir į laisvą Lietuvą eisite su tais keiksmažodžiais? Jie nutilo, nuraudo, atsiprašė. Įsivaizduojate? Štai kas svarbu – tada dar turėjome gebėjimą valdyti savo blogiausius instinktus, mokėjome leisti pasireikšti tikrajai laisvei. O paskui toks gebėjimas pradėjo nykti. Nepasakyčiau, kad dabar pas mus taip jau persekioja laisvaminčius. Taip, šiek tiek to yra. Bet susidarė vidinė baimė išsakyti savo nuomonę viešai. O tai yra blogai.

Dabar apie tai, kas man atrodo juokinga. Tokia politikų leksika liudija, kad neiname nei į rytus, nei į vakarus, o tik smengame žemyn. Žemiau ir rytų, ir vakarų. Kai kas vakaruose irgi naudoja tuos epitetus, net didelių valstybių prezidentai, kalbėdami apie savo priešininkus. Bet kai kažką bjauraus pasakai apie kitą, pažemini ne jį, o pats save. O jeigu užimi aukštas pareigas valstybėje, tai tokiais savo žodžiais pažemini ir savo valstybę, savo Tėvynę. Štai kur bėda.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas